Mūsų mintys, mintys, mintys. Jos sukasi ratais, blaškosi, pirmyn, atgal. Ir tai yra natūralu. Mūsų protas yra sukurtas mąstyti. Būti žmogumi reiškia mąstyti, tad natūralu, kad mintys mūsų galvose niekada nenutyla. Visgi už tų minčių kokybę mes esame atsakingos mes pačios. Ir už mūsų kelionę laiku į praeitį ar į ateitį, ir už tos kelionės mums sukeltus jausmus, esame atsakingos mes pačios.

Praeitis yra nuostabus dalykas, nes ji neegzistuoja, mūsų praeitis gyvena tik mūsų mintyse. Ateitis irgi neegzistuoja. Visa Tavo galia gyvena dabartyje. Šiame momente. Būtent šiame momente, Tu turi galią pasirinkti tai, kaip Tu nori jaustis ir tai kaip Tu nori save matyti ir to kokį gyvenimą Tu nori gyventi.

Dabartinė akimirka turi galingą raktą, kuris atrakina Tavo laisvę nuo kančios.

Tik DABAR gali jaustis laisva, rami, patenkinta, saugi ar laiminga. 

Šis DABAR momentas iš tikrųjų yra viskas, kas egzistuoja. Dalykai, apie kuriuos svajojame, ir tie, kurių bijome, yra tik vaizduotės vaisius. Nėra „ateities“, kurioje mes juos patirsime. Kai galvojame apie svajonę ar situaciją, kurios bijome, mes jos bijome DABAR, ne ateityje ar praeityje, ne, mes bijome dabar.

Mąstymas apie ateitį gali turėti teigiamų arba neigiamų pasekmių. Svajodamos apie būsimą džiaugsmingą patirtį, galime jaustis geriau DABAR, tačiau nerimaujant dėl to ko baiminamės  ateityje mes kenčiame DABAR.

Esminis dalykas apie ateitį kurį, yra verta suprasti, kad kaskart kai Tu galvoji apie ateitį, tai ką Tu tikiesi patirti ateityje, tu jau patiri DABAR, šią minutę vien tik apie tai galvodama.

Suprask prašau kad rytojus neegzistuoja, nes kai ateis tai ką mes vadiname rytojumi, tai jau bus šiandiena, tai jau bus DABAR.

Lygiai taip pat yra su praeitim. Ji realybėje neegzistuoja . 

Pagal apibrėžimą praeitis reiškia viską, kas įvyko anksčiau. Būtent tai reiškia, kad tai nevyksta dabar ir niekada jau nebevyks. Vis dėlto, galvodamos apie tai kas buvo,  mes iš naujo patiriame tą praeitį. Kaip ir ateityje, tai gali būti gerai arba blogai. Jei prisiminimai yra apie tai kas mums skaudėjo, tą kančią išgyvename iš naujo. Tačiau, jei prisiminsime kažką malonaus tokios šilto ir kupino laimės, dabar galime  tą malonumą išgyventi iš naujo.

Gudrybė yra išmokti tikslingai panaudoti protą – tikslingai prisiminti prisiminimus arba įsivaizduoti ateitį taip, kad jaustumėmės GERAI, nes mes nenorime planuotai jaustis blogai.

Visgi viskas ką mes gyvenime darome yra tam kad kažką jausti, o mes esame genetiškai  programuoti siekti gerų pojūčių ir bėgti nuo to kas mums yra nemalonu.

Ir leisk man Tavęs paklausti, kada gi mes turime vienintelę galimybę PASIRINKTI savo mintis apie ateitį ar praeitį? Taip, Tu atspėjai, DABAR. Tik dabar.

Mūsų skausimas gali būti realus ar įsivaizduojamas ir tiek viena tiek kita DABAR jaučiasi tikra ir realu. Jaučiasi kaip skausmas.

Kelionė laiku į ateitį mums gali kelti įsivaizduojamą skausmą – tai kuria mumyse nerimą. Kai mūsų mintys peršoka į ateitį, mes atskiriame save nuo dabarties momento ir atsiskiriame nuo pačios savęs.

 Eckhartas Tolle,  tai vadina “nerimo atotrūkiu”. Pagalvok – jeigu Tu jauti nerimą, Tu jį dažniausiai jauti ne dėl būtent šios akimirkos kurioje esi, Tu nerimauji apie kažką kas Tavo mintyse vyksta ateityje, gal vos už kelių minučių, o gal būt už daugybės metų, tik tikrai ne apie tai kas vyksta dabar.

Yra 2 dalykai kuriuos norėčiau pabrėžti apie mąstymą apie ateitį.

Visų pirma, kaip ką tik minėjau, mąstymas apie ateitį gali būti naudingas dabar, jei jaučiatės gerai. Tačiau kartais svajojimas apie ateitį ir mąstymas apie teigiamus dalykus, kurių tikimės ateityje, gali atsisukti prieš mus.  Netreniruotam protui, o dauguma mūsų jo ir netreniruojam, nes tai nėra mums įprasta, įgimta ar dovanota, tad tokiam netreniruotam mūsų protui yra tikrai sunku nusipiešti sau tai, ko norime ateityje, tiksliai nesuvokiant, kad tai DABAR dar nevyksta. Dėl to dabar mes galime jausti stiprų trūkumą to ko trokštame, galime būti nekantrios ar net nusivylusios dabarties momentu, nes tai ko mes norime, mes dabar neturime ir mes visai nenorime laukti ateities, mes norime to ko norime dabar, tuoj, nieko nelaukiant ir gauti tai kaip įmanoma lengviau.

Antra. Kai mes įsivaizduojame neigiamus dalykus, kurių baiminamės, ir kurie galiai GALI įvykti ateityje, patiriame nerimą dėl tos nežinomybės. Ir vien tik galvodamos apie tai mes DABAR, ne toje galimoje ateityje, bet DABAR, patiriame emocinį sumišimą ir nemalonumą ir galimai net tikrą kančią, lyg tie mūsų manymu galimi įvykiai jau vyktų, lyg jie būtų tikrai jau dabar.

Kad ir kaip benorėtume, mes ateities kontroliuoti negalime.

Nerimas dėl ateities sukelia bereikalingą skausmą. Žinoma, yra gera žinoti dalykus, kurie gali nutikti, kad galėtume planuoti, kaip jų išvengti arba pasiruošti kai su jais susitvarkyti, bet kai galvojame ir nerimaujame dėl ateities, su bandymu kontroliuoti tai ko negalime kontroliuoti, švaistome savo dabarties akimirką ir tada mes blogai jaučiamės be jokios priežasties.

Va taip mes kuriame kančia savo galvose, kuri neturi nieko bendro su realybe kurioje mes gyvename DABAR.

Realią kančią mes jaučiame tam tikrose realiais faktais pagrįstose aplinkybėse, kuris realiai vyksta šiuo metu – pavyzdžiui susilaužėme koją, arba su mumis blogai elgiasi kitas asmuo arba fiziškai mus skriaudžia. Tai neabejotinai ir neginčytinai yra realus skausmas ir realiai išsivaduoti iš jo galime pasveikus ar išsigelbėjus nuo prievartos. 

Tačiau čia, mes dažnai susikuriame dar vieną kančios sluoksnį  – dabartinę situaciją mes vertiname kaip realybę ir nusprendžiame, kad tai yra kas yra ir tos realybės mes negalime pakeisti ir mes nuoširdžiai tikime kad šita realybė tęsis amžinai. Šitaip mes tą ir taip sudėtingą savo kančią iš dabarties mintyse projektuojame į ateitį ir tokios mūsų mintys tik padidina skausmą. 

Kai kurių patirčių mes negalime nei pakeisti, nei kontroliuoti, bet mes galime kontroliuoti tas savo mintis kurios tik pablogina tą patirtį, kurios sustiprina skausmą DABAR.

Valdyti savo jausmus, mes galime perkeliant savo sąmonę į dabartinę akimirką. Tik susitelkiant save į ČIA ir DABAR.

Čia ir DABAR mes galime išgirsti savo mintis, mes galime suvokti pojūčius savo kūne. Tik čia ir dabar mes galime pajausti kad mes iš vis turime kūną. Pajausti energijos tėkmę dabar. Tavo širdies dūžis kuris vyksta dabar yra tik dabar. Tas Tavo oro įkvėpimas ir iškvėpimas vyksta tik dabar. Dabar, tik dabar. Tarpas tarp praeities ir ateities, jis yra dabar. Ir būtent tame tarpe gyvena tavo galia jausti. 

Neleidžiant savo protui vertinti to pojūčio, kurti istorijų nei apie tuos pojūčius, nei apie praeitį nei apie ateitį – būtent taip, tik klausantis savo minčių, ir nevertinant jų ir nekuriant jokių istorijų apie tai ką tos mintys reiškia mes sumažiname savo skausmą DABAR.

Būtent taip Tu gali išeiti iš jausmo kuris Tau yra nemalonus, kai skauda, kai jauti kad nerimas tave užvaldo sugrįžk į DABAR. Būk DABAR. Įsiklausyk į savo mintis. Kur jos dabar gyvena? Kur jos dabar keliauja laike – jos yra ateityje ar praeityje? Kuo daugiau praktikuosi girdėti savo mintis ir suvokti dabartį tuo bus lengviau suvokti savo jausmus, suvokti iš kur jie kylą ir ką jie Tau nori pasakyti. 

Kuo daugiau girdėsi savo mintis, tuo labiau išmoksi suvaldyti savo emocijas iki tol, kol jos užvaldo Tave ir visai nesąmoningai valdo visą Tavo gyvenimą. 

Įsiklausyk į save. Tu esi verta gyventi savo pačios gyvenimą ir gyventi jį DABAR.

Iki kito susiklausymo,

Apkabinu Tave,

Dangira