Norėjau klausti, ar Tu dažnai verki, o tada kilo mintis, kad galimai taip. Statistiškai pasaulio moteris moteris verkia apie 2-3 kartus per mėnesį, visgi dažniausiai mes tai darome savo asmeniškame privatume. 

O ar Tau yra tekę verkti viešai? Apsuptai žmonių, kurių Tu net nepažįsti?

Neskaitant džiaugsmo ašarų, verkimą mes paprastai siejame su sielvartu ir liūdesiu, pykčiu, baime ir skausmu. Verksmas dažnai reiškia, kad kažkas yra negerai ir mums reikia pagalbos. Visgi tai visiškai priklauso nuo situacijos ar ne? Skirtingas situacijas mes visi išgyvename skirtingai ir mes visi reaguojame skirtingai į tą pačią situaciją.

Visgi viešos ašaros yra stigmatizuojamos. Netgi mažyčiai vaikai labai greitai išmoksta kada, kur ir kokios ašaros yra priimtinos, pavyzdžiui žaidimų aikštelėje nukritus nuo sūpynių yra visai natūralu pulti mamai į glėbį ir išsiverkti, bet tik ne prekybos centre, kai aplink tiek daug svetimų akių, o ir mama tada pyksta.

Ašaros mūsų visuomenėje yra laikomos svarbiausiu pažeidžiamumo ženklu. Verkdamos mes galime atrodyti silpnos ir pažeidžiamos ir tai gali būti labai baisu. Mes jokiu būdu nenorime pasirodyti silpnos.

Verkti viešoje vietoje yra lyg visiškas kontrolės praradimas. Tada seka gėda, nes mus mato, į mus žiūri ir viduje kyla jausmas, kad reiktų susitvardyti ir visai ne dėl savęs, nes viduje Tu nori verkti, taip kad Tau susivaldyt nėra jėgų. Susitvardyti reikia tik dėl to kad, kitiems nesukelt nepatogumo, nes kai suaugęs žmogus verkia, mes tiesiog nežinome kaip elgtis, pasiūlyti pagalbą ar tiesiog leisti būti. Visiškas pasimetimas, ar ne?

Visgi šiandien psichologų ir mokslininkų nuomonės sutampa, jog  sunkių emocijų sulaikymas viduje kenkia ne tik mūsų savijautai bet ir sveikatai, tad verkimas yra svarbus mechanizmas leidžiantis mums paleisti stresą.

Aną savaitę man teko patekti į ligoninę. Tiesiog iš niekur. Nejaučiau jokių simptomų o paskui bum, priimamasis , palata, lašelinės. 

Su ligoninėmis aš savo gyvenime esu bendravusi labai mažai, tik kartą, vaikystėje ir tai per atsitiktinumą.

Ir taip iki anos savaitės, kai vėl teko susitikti su ligoninės palata iš vidaus. Žinote, nebuvo jokio nelaimingo atsitikimo, jokios katastrofos, tiesiog pačiu tinkamiausiu laiku kreipiausi į medikus, viskas vyko sklandžiai ir laiku, lyg koks angelas mane būtų vedęs už rankos, visgi tą vakarą manyje kilo tokios stiprios emocijos, kurių aš niekaip negalėjau nei suprasti, nei perprasti, ir jos iš manęs veržėsi ašarų upėmis ir upeliais. Aš ko ne be perstojo verkiau be maž dvylika valandų. Vienais momentais ašaros tiesiog riedėjo skruostais, riedėjo savaime, tyliai, o kitais aš tiesiog pasikukčiodama virksnojau. 

Mintyse negalėjau suprasti, kodėl taip vyksta. Aš nejaučiau visiškai jokio  skausmo, jokio pavojaus, manimi buvo puikiai pasirūpinta, viskas regis buvo gerai, aš nejaučiau jokio rūpesčio, ar baimės, ar jaudulio  ir tikrai jokios priežasties verkti, visgi raudojau be sustojimo ir niekaip negalėjau sustabdyti tų ašarų. Tuo pačiu viduje aš jaučiau visišką ramybę ir dėkingumą. Tad aš ir nestabdžiau tų mano ašarų, aš joms tiesiog leidau tekėti ir stebėjau save iš šono. Jaučiausi taip, lyg mano kūnas tiesiog norėjo išsiverkti, norėjo kažką paleisti, kažką, ko mano logiškas supratimas man negalėjau paaiškinti.

Verkiau tada su didžiuliu smalsumu, kas vyksta manyje ir galvojau, kad pailsėjusi būtinai pasidomėsiu kodėl mes žmonės apskritai verkiame? Ir kodėl kartais verkiame kai, regis nėra visai jokios priežasties?

Taigi, ką gi mums sako mūsų ašaros?

Pasirodo mes, žmonės, esame vienintelės verkiančios gyvos būtybės šioje žemėje. Joks kitas gyvūnas neverkia, tik mes, žmonės. Taigi verkti yra labai žmogiška.

Bet kokiu momentu mūsų akyse yra nedidelis kiekis ašarų, taip vadinamų bazinėmis ašaromis, jos drėkina ir saugo mūsų akis.

Refleksinės ašaros mums rieda, kai mes pjaustome svogūnus arba, kai kas nors patenka į akis. 

Šitos dvi rūšys ašarų yra tiesiog ašaros – nieko labai ypatingo jose nėra, o štai emocinės ašaros yra kitokios. Emocinės ašaros gali būti džiaugsmo ašaros arba skausmo ar liūdesio. Šitos ašaros  yra kitokios ne tik tuo, kad mes jas savyje sukuriame savo emocijomis, bet ir savo chemine sudėtimi. Moksliniai tyrimai rodo kad ašarų sūrumas ir jų cheminė sudėtis priklauso nuo emocijų, kurias jauti kai verki. Emocinės ašaros išsiskiria tam tikrais hormonų ir cheminių medžiagų junginiais, kurie mumyse susikaupia nuo streso. Tad tiesiogine to žodžio prasme mes išverkiame stresą. 

Tad ne veltui yra sakoma – išsiverki ir palengvėja.  O Prof. Dr. Ad Vingerhoets iš Tilburgo universiteto Olandijoje, tyrinėjantis emocijas ir ašaras, visiškai patvirtino mano nujaustą versiją, kad kai verkiame visai negalėdami suprasti ar sau paaiškinti kodėl, priežastis vis gi turbūt yra, tik mes jos negalime sąmoningai paaiškinti, mes neturime tam patirties ir negalime rasti atitinkamų žodžių ir pavyzdžių kad suprasti kas vyksta. Visgi nepaisant to mūsų kūnas žino kas vyksta mūsų sąmonėje ir pasąmonėje ir būtent per ašaras jis paleidžia tas emocijas, kurių mes patys negalime paaiškinti. Mūsų kūnas visada viską žino. Tad kai norisi verkti geriau jau lesti organizmui tiesiog išsiverki. Žinoma, jeigu verkimas yra labai dažnas, tada gal būt geriau paieškot priežasčių, kodėl kyla tos ašaros, kodėl jos tokios dažnos, gal vis gi yra susikaupę kažko per daug ir gal reiktų paieškot kas galėtų padėti susidoroti su tuo kartėliu. Tu nesi viena. Tu niekada nesi viena kad ir kokioje gyvenimo kryžkelėje Tu dabar esi. Kad ir kaip Tu tiki kad Tavo situacija yra vienintelė tokia, kad ir kaip sunku būtų Tau atsiverti, žinok kad kažkur yra kita moteris, kuri tai jau išgyveno, kuri jau išdrįso priimti sprendimą sau padėti ir nusprendė pakeisti tą situaciją. Kažkur ji yra ir jau dalinasi savo patirtimi ir jos istorija gali Tave įkvėpti pasirūpinti savimi. Šiandien yra daugybė įrankių kaip sau padėti, Tu tik turi nuspręsti, kad Tu to nori. Tu tik turi nuspręsti, kad Tavo noras pakeisti situaciją yra didesnis, nei noras likti ten kur Tu esi.

Pamenu, kai buvau dar neseniai suaugusi jaunuolė, užgniaužusi savo jausmus ir išgyvenimus aš turėjau tokią nuostatą, kad niekas nėra vertas mano ašarų, kad aš esu stipri, pati stipriausia ir nesiruošiu dėl nieko ir dėl nė vieno verkti, nes nė vienas nėra vertas mano ašarų. Iš ties gal du metus man nė ašara nenuriedėjo skruostu, o kai atėjo laikas kai emocijos ir jausmai veržėsi per kraštus ir aš jau norėjau išsiverkti, man verkti tiesiog nebepavyko. Pamenu bandžiau verkti balsu, kūkčioti, kad tikiš akių išspausti bent vieną lašelį,  bet ne, nė viena ašara neištryško. Pamenu tada labai išsigandau, išsigandau kad niekada daugiau negalėsiu verkti, tad kai ašaros vėl pasirodė atėjo toks palengvėjimas, kad aš tada jau verkiau ne iš skausmo, o iš džiaugsmo. Tada  aš sau pažadėjau daugiau nestabdyti savo ašarų. Kai jos nori riedėti, aš joms leidžiu riedėti.

Taigi, aną dien ligoninėje, aš verkiau ir stebėjau, kaip žmonės aplink mane nežino kaip jiems jaustis ir kaip jiem elgtis. Vieni atrodo, jautėsi įpareigoti mane paguosti, ir guodė, kiti tiesiog atrodė, nežinojo iš vis kaip reaguoti. Buvo akivaizdu, kad  jiems mano ašaros kėlė didelį nepatogumą, o man kėlė nepatogumą, tai kad jie bandė mane nuraminti, nes aš tiesiog norėjau verkti, norėjau ramiai leisti tai energijai tekėti per mane, norėjau paleisti tai kas norėjo būti paleista.  Su dėkingumu vertinau žmonių empatiją ir nuoširdumą, visgi labiausiai vertinau tuos, kas tiesiog man dovanojo empatišką žvilgsnį ar šypseną ir leido man išbūti mano jausmuose, mano emocijose ir mano ašarose. Kartais yra geriau kai ašaros tiesiog rieda… Kai kurie žmonės tai suprato ir leido man būti…

Taigi mieloji, kai norisi verkti, geriau išsiverk, leisk emocijom būti, egzistuoti ir tekėti per Tave ašarų pavidalu. Mūsų kūnas visada žino geriau nei mūsų sąmonė, nei mūsų logika, tad kartais geriau leisti kūnui tiesiog veikti, leisti per mus tekėti energijai, kurios mes negalime paaiškinti, vien tik todėl, kad dar neturime tam įrankių, nepaisant to leisti tai energijai egzistuoti ir nebėgti nuo jos, nebandyti jos užgniaužti, paslėpti ją po ne tikra šypsena, nepaversti jos žaizda savo fiziniame ar dvasiniame kūne. Ašaros nėra Tavo silpnumas. Priešingai, viešos ašaros rodo Tavo stiprybę, rodo Tau, kad Tu visada ir bet kada gali būti tiesiog kas esi, jos rodo, kad vien tik todėl, kad kitiems Tavo ašaros yra nepatogios, Tau nereikia išduoti savo jausmų, Tau nereikia apsimesti ir būti kažkuo kuo Tu nesi, Tau nereikia slėptis nuo kitų ir svarbiausia, Tau nereikia slėptis pačiai nuo savęs. Tu gali tiesiog būti. Tavo emocijos gali tiesiog būti. Tik išbuvusi tose emocijose, kurios kyla Tavyje, Tu gali paleisti jas. Nepaleistos, užslėptos, užspaustos emocijos, jos niekur nedingsta, jos lieka Tavyje, jos kaupiasi, jos auga, jos virsta depresija, jos transformuojasi į ligas.  Skirk sau laiko jausti ir išbūti tuose jausmuose. Jeigu reikia, rask sau saugią vietą, toli nuo vertinančių akių ir tiesiog išsiverk. Jeigu ašaros rieda Tau einant gatve ar žmonių būryje, na ir kas, leisk joms tekėti.  Iš ties, ne veltui yra sakoma išsiverki ir palengvėja. Ir niekada nepamiršk, Tu nesi viena!

Iki kito susiklausymo, mieloji,

Apkabinu Tave,

Su meile, Dangira