Yra gyvenime akimirkų, kurios priverčia į viską pažvelgti iš kitos perspektyvos. Artimo žmogaus netektis, kaip niekas kitas, priverčia mus stabtelti ir susimąstyt.
Ką mes darome, kai mes netenkame mylimo žmogaus? Visų pirma, mes ieškome nuotraukų, ieškome prisiminimų, ieškome jų atvaizdo, kad tik dar ir dar kart pažvelgti į mylimas akis.
Mano kelionė į portretų fotografiją prasidėjo nuo mano netekties ir štai nuo šios nuotraukos.
Susipažinkite, tai mano mama. Daug metų jos pozityvumas nešė ją per onkologinę ligą, daug metų ji krito ir vėl kėlėsi kaip Feniksas iš pelenų. Daug metų ji švietė savo šviesa ir džiaugsmu, nepaisant savo ligos. Ji išėjo vos už trijų mėnesio nuo šios užfiksuotos akimirkos ir aš esu jai dėkinga, kad būtent ji padėjo man suprasti portretų fotografijos galią ir džiaugsmą, esu dėkinga, kad ji man padovanojo šitą portretą ir džiaugiuosi, kad ji kasdien per jį žvelgia į mane.
Tai buvo mano pirmasis portretas, kada aš dar net nežinojau, jog manyje gyvena portretų kūrėja. Fotografavau ją tada taip, kaip sugebėjau, mažutėje jos virtuvėlėje. Taip, yra daug nuotraukų su mama, nuostabių, kasdieniškų, tik nė vienos tokios ypatingos, nė vienoje jų ji į mane nežvelgia taip, kaip ji žvelgia iš šios. Čia ji tiesiog yra. Čia aš matau jos esybę, aš jaučiu iš jos sklindančią šviesą. Aš matau jos šviesą sklindančią man, ir kiekvienas žmogus, kuriam ji buvo svarbi, žvelgdamas į šią nuotrauką mato tą šviesą, kuri spinduliuoja tik jam. Toks yra portreto stebuklas.
Tokios fotosesijos, kaip man fotografuojant mano mamą, nėra labai lengvos, nėra lengva tuos momentus fotografuoti, bet jie yra tokie ypatingi, tokie svarbūs. Aš mačiau kokia svarbi jai buvo ta fotosesijos diena, jaučiau tai, kai liečiau jos veidą darydama makiažą, kai ji man pozavo – tą akimirką ji buvo ne ligonis, ji buvo ne mama, žmona ar dukra – ji buvo tiesiog moteris, tuo momentu ji buvo tiesiog savimi, be jokių etikečių, kurias jai uždėjo gyvenimas arba kurias ji sau užsidėjo pati. Taip šie momentai gali būti labai skaudūs fotografuoti tuo momentu, tokioje situacijoje, bet tos nuotraukos bus svarbios kažkam vieną dieną… Jos jau yra svarbios… Šiandieną man ši nuotrauka yra pati svarbiausia.
Mes kartais pamirštame, jog mes nė viena nesame amžina… nei Tu, nei aš… nė vienai iš mūsų rytojus nėra pažadėtas… ir kiekviena gyvenimo akimirka, yra ypatinga…
Galų gale lieka tik nuotrauka ir viskas…
Mes šiandien dažnai nuvertiname nuotraukos svarbą, nes mes visi turime modernius įrenginius kišenėse ir visi fotografuojame, bet supraskime, kad tie įrenginiai mums suteikia didžiulę jėga – sustabdyti akimirką laike, tą vienintelę akimirką, kuri jau niekada nebesugrįš…
Dienos bėga greitai, gyvenimas bėga greitai.. ir Tu dažnai nepastebi to kas bėga greitai, bet Tu gali nepastebėti ir to, kas praeina labai lėtai, bet fotoaparatas turi galią tai sustabdyt ir išlaikyti laike.
Tu gali manyti, jog Tu turi daugybę nuotraukų, daugybę savo portretų, ir regis Jie visi panašūs, jie visi vienodi , tik štai, tai netiesa, – nė viena akimirka nėra ta pati, kiekviena nuotrauka yra kitokia, kiekvienoje akimirkoje Tu esi kitokia… kiekviename momente tu jautiesi kitokia, ir aš noriu Tau įamžinti tas ypatingas akimirkas portretuose, kurie yra nepavaldūs laikui.
Kaip Tu nori būti nufotografuota? Kokios detalės tau yra svarbios tavo gyvenime? Tavo mėgstamiausia segė? Auskarai, kuriuos Tau padovanojo mama, mylimas vyras, vaikai? Suknelė, su kuria Tu jautiesi ypač nuostabi? Kaip Tu nori švęsti save? Kaip Tu nori švęsti save šiandien? Ne ryt, ne tada kai.., kad ir koks šio sakinio pabaigos žodis sukasi Tavo galvoje.. Kaip Tu nori save įamžinti dabar?
Nėra geresnio laiko švęsti gyvenimą, nei šiandien. Sukurk savo šventės portretą… šiandien. Leisk man būti Tavo įrankiu šiame kūrybos procese.
Pasikalbėkime apie tai, kaip Tu nori būti nufotografuota.
Su meile, Dangira
