“Pamatyk Savo Šviesą”

Tai Numina portretų fotografijos projektas skirtas moterims žengiančioms savo keliu iš krizinės situacijos. 

Bendradarbiaujant su Klaipėdos sociologinės ir psichologinės pagalbos centru, dešimčiai moterų, kurios naudojasi centro pagalba, bei dviems Pagalbos Moterims Linija savanorėms, aš pasiūliau neatlygintiną portreto fotosesijos patirtį, kad padėti joms pamatyti save, pamatyti šviesą savyje ir pasikrauti jėgų einant į šviesą savo gyvenimo kelyje ir kuriant naują savo gyvenimą.

Pamatyti save gali būti nepaprastai sunkus procesas, tačiau jeigu mes tai išdrįstame, jeigu mes skiriame laiko ir pastangų, kad sąžiningai susitikti su savimi – tai gali būti be galo svarbi dovana sau.

Tik pamačiusi save Tu gali išmokti save priimti ir Tu gali pamatyti savyje tikrąsias savo vertybes ir Tu gali suprasi, kuri dalis Tavęs Tau jau nebereikalinga. Tu gali suprasti, kas Tu esi šiandien, kokią šiandieną Tau sukūrė ta Tavo pačios versija, kas Tu buvai vakar ir kokią save Tu nori sukurti rytoj. Tik pamačiusi save Tu gali kažką savyje pakeisti ir tik tada Tu gali pakeisti kažką savo gyvenime.

Jeigu Tu nematai savęs, Tu nematai ir savo gyvenimo. Tai kieno gyvenimą tada Tu gyveni?

Išdrįsti pamatyti save tikrai nėra lengva. Ir ne tik nuotraukoje. Reikia drąsos, kad išdrįsti kreiptis pagalbos, reikia išdrįsti, kad stoti akistaton su savimi terapijos metu. 

Prieš mano objektyvą, buvo be galo daug jausmų – buvo baimių, smalsumo, buvo džiugesio, buvo ašarų ir juoko, ir buvo visiškos tylos.

Portretinės fotografijos sesija, jaukioje, saugioje aplinkoje – tik ji ir fotoaparatas mano rankose – moteriai padeda atstatyti bent dalelę pasitikėjimo savimi. Ji čia gali nusimesti visus savo stiprybės šarvus ir leisti sau tiesiog būti, matyti save, pagaliau matyti save. Ji gali pajausti pasitikėjimą savimi ir tą jausmą neštis į kasdienybę.

Šiandien aš drįstu teigti, kad fotografija gydo. Tai yra būdas susitikti su savimi. Tai gali būti patirtis keičianti gyvenimus. 

Ne laikas gydo žaizdas – žaizdas gydo naujos patirtys, nauji prisiminimai.

“…aš visada mačiau save kaip mergaitę, o čia save pamačiau kaip moterį. Tokia gražią moterį. Aš ėmiau save vertinti kitaip. Aš ėmiau savimi rūpintis labiau. Aš ėmiau keistis. Aš noriu išmokti būti ta moteris.”

“…fotografija gydo sielą, ramina mintis, pavargusį kūną, skatina stabtelti, įsisąmoninti ir pamatyti save gražią, pasitempusią, ne lekiančią, pavargusią mamą ar žmoną, o Moterį, kuri ima sau patikti.’

“…tai buvo viena laimingiausių dienų mano gyvenime, o tų dienų nebuvo daug. Aš jaučiausi nuostabiai ir šie portretai man visada primins apie tą jausmą ir įkvėps sunkiomis dienomis.”

“…fotografija gydo. Nuo jaunystės ilgus metus negalėjau fotografuotis, pasui ar vairuotojo pažymėjimui pasidaryti nuotrauką buvo didžiulė problema. Ne dėl išvaizdos, o buvo kažkoks vidinis blokas, nepasitikėjimas, fobija, kuri sukeldavo nežmonišką įtampą. Gyvenimo bėgyje man pavyko perkeisti save ir savo gyvenimą, o šio projekto – fotosesijos metu  “Pamatyk šviesą savyje”  fotografė man visiškai padėjo išsilaisvinti iš tų iracionalių baimių, padėjo man atsivert ir leido, net skatino mane būti savimi. Tikrai, gydanti patirtis, bet pirma reikėjo išdrįsti, nes pirma mintis – buvo “Ne”…”

“…ilgiau nei du metus aš negalėjau pravirkti, o tą dien aš verkiau, tai buvo tokia saugi aplinka.”

Tokiais žodžiais dalinosi projekto dalyvės bendrame susitikime, kuriame dovanojau joms jų portretus. Gerbiu kiekvienos dalyvės jautrumą ir privatumą, tad dalyvių vardų neskelbiu ir dalinuosi nuotraukomis tik tų dalyvių kurios sutiko dalintis. 

Kiekvienoje mumyse gyvena begalinė stiprybė. Ir taip dažnai mes tą stiprybę užsidedame sau kaip karūną, kaip auksinį medalį. Visgi nė vienas karalius nenusikalė savos karūnos vienas pats sau, ir nė vienas aukso medalis nebuvo laimėtas tik vieno žmogaus. Tam prireikė daugybės žmonių. Kartais mes prislėgtos savo stiprybės aukso pamirštame, kad mes nesame vienos, kad egzistuoja ištiesta ranka ir mums reikia tik ją priimti. O kartais mes pačios galime būti ta ištiesta ranka. 

Dėkoju Klaipėdos sociologinės ir psichologinės pagalbos centro vadovei Dr. Daliai Puidokienei už pagalbą įgyvendinant šį mano projektą. 

Mielos moterys. Siekite suprast save. Rūpinkitės savo emocine ir psichologine sveikata. Matykite save. Tik matydamos save Jūs galite matyti tai kas vyksta aplink Jus. Tik taip Jūs galite kurti kitokį savo gyvenimą. Jūs neprivalote tuo keliu eiti vienos, net jeigu jau daugybę kartų įrodėte sau, kad esate labai stiprios. Egzistuoja ištiesta ranka, kuri Jums gali padėti, Jūs tik ištieskite savąją, kad priimti pagalbą.

Daugiau informacijos apie pagalbą, kai regis niekas negali padėti, rasite čia ir čia. Taip pat paskambinus Pagalbos Moterims Linija.

Kiekvienai dalyvavusiai projekte noriu palinkėti, kad kas kart, kai Tavo vingiuotas ir duobėtas kelias link šviesos Tau darosi nebepakeliamas, Tu pažvelk į save – Tu gi žinai, kad Tavo šviesa gyvena Tavyje. Tu tik ja šviesk. O jeigu Tavo akys šiandien yra paraudusios nuo ašarų ir per jas Tu dabar nematai šviesos, pažvelk į save Tavo portrete ir primink sau – Tu esi ir Tavo šviesa gyvena Tavyje. Tu esi verta ją matyti. Tegu ji Tave veda Tavo kelyje.